Į krantą išmesti milžinai 

2010 metų rudenį šiaurės vakarinėje Naujosios Zelandijos dalyje ant kranto užplaukė 70 ilgapelekių grindų. Šioje šalyje banginiai seklumose atsiduria 8–10 kartų per metus, tad vietos valdžiai gelbėjimo operacijos nėra staigmena. Tačiau šįkart operacija pareikalavo itin daug pastangų. Tris dienas specialistai ir savanoriai kovojo dėl banginių gyvybių.

Rugsėjo 22 dieną, trečiadienį, 11 val. 30 min. Naujosios Zelandijos Gamtos apsaugos departamentas gauna pranešimą, kad atokioje Dvasių įlankoje, šalies šiaurės vakaruose, ant seklumos užplaukė daugiau nei 70 ilgapelekių grindų. Pirmieji į šią vietą atvykę gelbėtojai netrukus nustato, kad 25 iš jų jau nugaišo – keli gyvūnai nublokšti ant uolų, kiti be gyvybės ženklų plūduriuoja mėtomi bangų arba tįso smėlyje 2 kilometrų ilgio paplūdimyje.

Padėtis kritiška, kai kuriuos banginius blaško lūžtančios bangos, kiti – pražūtingai artėja prie kranto. Vietos valdžiai, organizacijoms, gyventojams ir savanoriams, atvykusiems iš aplinkinių ir tolimesnių vietų, artimiausios 56 valandos bus beprotiškos lenktynės su laiku, bandant išgelbėti kuo daugiau išgyvenusių banginių.

Būrys ilgapelekių grindų išplaukė į Naujosios Zelandijos salos krantą likus dviem dienoms iki galingo žemės drebėjimo, nuniokojusio Kraistčerčo miestą. Galbūt banginius sutrikdė prieš žemės drebėjimą pajusti Žemės magnetinio lauko pokyčiai.

Stiprus vėjas apsunkina darbą

Niekur tiek daug banginių neužplaukia ant kranto, kiek Naujojoje Zelandijoje – šalis įpratusi prie tokio reiškinio. Įpratęs ir Gamtos apsaugos departamentas, jam teko rengti ne vieną operaciją gelbėjant nelaimės ištiktus banginius. Tačiau šįkart padėtis kaip niekad sudėtinga. Oro sąlygos labai nepalankios. Stiprus vėjas 75 km/h greičiu pučia tiesiai nuo jūros ir per artimiausias dienas nežada nurimti, du metrus siekiančios bangos putodamos dūžta į krantą. Taigi pernelyg pavojinga – ir žmonėms, ir gyvūnams – plukdyti banginius per dideles bangas ir padėti patekti į saugesnius atvirus vandenis.

Dvasių įlanka – tai atoki graži vieta šiauriausiame Naujosios Zelandijos kyšulyje. Vakarinė paplūdimio dalis baigiasi ties Reingos ragu, didingai iškylančiu virš vandenyno. Šioje vietoje Tasmanijos jūra susilieja su Ramiuoju vandenynu, o vanduo čia niekada nebūna ramus. Tomis dienomis, kai gyvūnai atsiduria ant seklumos, oras taip pat žvarbus. Jis ir laikas yra didžiausi gelbėtojų priešai. Ant kranto banginiai silpsta sulig kiekviena valanda, ir jau pirmą dieną Gamtos apsaugos departamentas priima sunkų sprendimą užmigdyti silpniausius ir šoko ištiktus banginius, kad šie milžinai nesikankintų. Norint išgelbėti išgyvenusius banginius, reikia imtis skubių priemonių. Gamtos apsaugos departamentas prašo pagalbos. Specialistams į talką kviečiama kuo daugiau savanorių. Jie turi patys pasirūpinti palapinėmis, miegoti automobiliuose, jei nusprendžia pasilikti ilgiau. Artimiausios dienos parodo, kad pagalbos šauksmas išgirstas.

Ant seklumos patekę banginiai, jei nesulaukia gelbėtojų, paprastai nugaišta dėl dehidratacijos, sugniūžta nuo savo pačių svorio arba prigeria, kai potvynio vanduo apsemia jų kvėpavimo angą. Pirmas gelbėtojų uždavinys – neleisti į krantą išplaukusiems bangų plakamiems banginiams prigerti. Pirmąją gelbėjimo operacijos dieną dvi komandos nuolat pluša su semtuvais ir kėlimo įranga, stengdamosi perkelti banginius, nes gulėdami ir kvėpuodami paplūdimyje jie gali prigerti. Dieną ir vakare į saugią vietą paplūdimyje jie perkelia 20 banginių. Vakare Gamtos apsaugos departamentas praneša, kad žuvusių banginių skaičius pasiekė 40, mat per dieną nugaišo dar 15. Keli išgyvenę banginiai patys išsigelbėjo iš bangų, kitus, plūduriuojančius pernelyg toli nuo kranto, teko palikti. Gelbėjimo operacijos metu daugiausia dėmesio skiriama 25 išgyvenusiems banginiams, įstrigusiems paplūdimyje arba seklumoje prie pat kranto. Tamsa neatgrasė nei gelbėtojų, nei toliau plūstančių savanorių. Gelbėtojai iš Gamtos apsaugos departamento bei dviejų organizacijų – „Projektas Jona“ (Project Jonah) ir „Banginių gelbėjimas Tolimojoje Šiaurėje“ (Far North Whale Rescue), taip pat artimiausios Te Hapuos savivaldybės gyventojai, iš viso 97 žmonės, iki pat aušros triūsė stengdamiesi kuo daugiau vėsinti ir drėkinti banginius, kad šie jaustųsi geriau.

Išgyventi kritinę naktį paplūdimyje

Daugybė žmonių pamainomis dirbo visą naktį, kiekvieną banginį nuolat stebėjo mažiausiai vienas žmogus. Dabar pilnatis, ir tik vienas jaunas banginis šiąnakt nugaišo. Visi kiti išgyveno. Vėjas nenurimo, bet banginiai jaučiasi gana neblogai. Jų akys atvertos ir budrios, jie aiškiai suvokia, kas vyksta aplink juos. Gamtos apsaugos departamentas nustatė, kad prieš užplaukdami ant kranto banginiai sočiai pasistiprino; tačiau, nors banginiai atrodo stiprūs, reikia dar daugiau savanorių, ypač žmonių, kurie turėtų specialius kostiumus ir galėtų vandenyje išbūti 3–4 val.

Kas valandą atvyksta naujų pagalbininkų – paplūdimyje talkina net moksleiviai iš Te Hapuos. Maždaug įpusėjus antrai dienai, gelbėjimo operacijoje jau dalyvauja 160 žmonių. Savanoriai iš visos Naujosios Zelandijos tebetraukia į šią atokią šalies dalį, todėl vietos maorių bendruomenė Te Hapua atveria tradicinę savo susitikimų vietą marae ir joje leidžia Dvasių įlankoje sunkiai dirbantiems talkininkams pavalgyti ir pamiegoti.

Gyvūnai įkeliami į sunkvežimius ir vežami į paplūdimį, kur oras ramesnis.

Kranas pakelia 2 tonas sveriantį milžiną

Beveik simboliška, kad ilgapelekių grindų būrys įstrigo Dvasių įlankos krante ir kad daugeliui būrio narių lemta čia žūti. Šio paplūdimio pavadinimas kilęs iš maorių legendos, kuri byloja, kad mirusiųjų dvasios atsispiria nuo Reingos kyšulio ir palieka Žemę. Maorių kalba „reinga“ reiškia „požemio karalystė“, o „Te Rerenga Wairua“ reiškia „vieta, nuo kurios nušoka dvasios“. Nušokusios nuo kyšulio, dvasios kopia 800 metų amžiaus medžio šaknimis, kad patektų į požemio karalystę pakeliui į pomirtinį gyvenimą Hawaiiki-a-nui šalyje.

Antrąją dieną reikia visus išgyvenusius banginius surinkti į vieną vietą ir vikšriniu kranu perkelti į upelį pietinėje Dvasių įlankos dalyje. Upelyje banginiai lengviau išlaikys drėgmę. Užduotis nelengva, nes banginiai išsisklaidę po visą paplūdimį, ir nors, palyginti su milžiniškais bedančiais banginiais, ilgapelekės grindos yra nedidelės, jos vis tiek sveria 1,5–2 tonas. Artimiausia meteorologijos stotis vis dar prognozuoja stiprų vėją, todėl apie banginių perkėlimą į atvirus vandenis Dvasių įlankoje negali būti nė kalbos. Vienintelė galimybė išgelbėti šiuos banginius yra pervežti juos į rytinį Raravos paplūdimį, esantį už 50 kilometrų į pietus. Raravos paplūdimyje nesiautėja įkyrūs šiaurės vakarų vėjai, ir jis lengvai pasiekiamas sunkvežimiu. Taigi popietę gelbėtojai praleidžia palaikydami banginių gyvybę ir rengdamiesi kitos dienos kelionei. Speciali grupė šiai ypatingai kelionei parengia 8 sunkvežimius. Trečią dieną prireiks sunkvežimių, vandens motociklų, motorinių valčių, šiaudų ryšulių, pripučiamųjų vandens čiužinių, pagalvėlių, padedančių išsaugoti banginių kūno drėgmę, daug maisto ir didelio būrio savanorių. Reikės ne tik viso to, bet ir sėkmės, kad 24 banginiai per dieną pasiektų saugią vietą vandenyne toliau nuo Raravos paplūdimio.

Banginius gabenti sunkvežimiu nėra įprasta, todėl Gamtos apsaugos departamentas šiam darbui numato visą dieną. Auštant 200 gelbėtojų su 8 sunkvežimiais ir gausybe kitos įrangos yra pasiruošę – tai didžiausia operacija per visą istoriją, kai sausuma vežama tiek banginių.

Plaukdami vandens motociklais pagalbininkai rodo banginiams kelią

Gabenti banginius sunkvežimiais rizikinga. Kai jie guli ant kieto pagrindo, jų vidaus organai slegiami, be to, patiria nemenką stresą, todėl gyvybei gali kilti pavojus. Du banginiai nugaišta pakeliui, vienas žūva Raravos paplūdimyje, tačiau kiti sėkmingai atlaiko kelionę.

19 val. 30 min. 21 išgyvenęs banginis pagaliau gali būti paleistas ir plaukti į atvirus vandenis. Raravos paplūdimyje trys didžiausi gyvūnai paleisti 700 m nuo kranto ir apjuosti vandens plūdurais, kiti laikomi drauge prie vandens ribos. Paleidę į laisvę banginius išvargę gelbėtojai ima ploti. Gamtos apsaugos departamentas tikisi, kad atsidūrę laisvėje banginiai plauks nuo kranto pas kitus savo būrio narius. 

Kai kurie taip ir padaro, tačiau kiti lieka netoli paplūdimio. Gelbėtojai plaukioja trimis valtimis bei  vandens motociklais ir kiek įmanydami bando priversti visus banginius sukti į atvirus vandenis. Jiems tik iš dalies pasiseka, nes per pirmą valandą septyni banginiai vėl užplaukia ant Raravos paplūdimio kranto – juos, deja, Gamtos apsaugos departamento darbuotojai turės užmigdyti.

Ši išskirtinė beveik tris beprotiškas dienas trukusi gelbėjimo operacija baigta. Niekas nežino, kodėl ilgapelekių grindų būrys atsidūrė Dvasių įlankos krante. Tačiau gausus specialistų ir savanorių būrys pagaliau gali atsikvėpti ir pasidžiaugti savo sėkme. Tai nuostabi gelbėjimo operacija, padėjusi keturiolikai Dvasių įlankoje įstrigusių banginių išlikti ir galiausiai iš Raravos paplūdimio išplaukti į laisvę.