Žmogus ir milžinas

Bangininis ryklys yra didžiausia pasaulyje žuvis. Nors jo ilgis gali siekti 18 metrų, šiam taikiam milžinui ilgai pavyko išvengti smalsaus mokslininkų žvilgsnio. Jūrų biologas Bradas Normanas skyrė savo gyvenimą šių ryklių paslaptims atskleisti. Jo pagrindinės priemonės – spidometras ir kosmoso tyrinėjimų technologijos.

Kai Bradas Normanas netoli vakarinės Australijos pakrantės pirmąkart sutiko bangininį ryklį, buvo nepaprastai sužavėtas ir iškart pajuto didžiulę simpatiją šiems visiškai nepavojingiems gyvūnams. Nuo tos dienos šis australų jūrų biologas didžiąją dalį savo gyvenimo praleido tyrinėdamas šiuos paslaptingus milžinus ir rūpindamasis jų išsaugojimu.

Nors bangininis ryklys gali išaugti iki autobuso dydžio ir jo nepastebėti būtų sudėtinga, biologai apie didžiausią pasaulyje žuvį žinių turi nepaprastai mažai. Bangininių ryklių poravimasis, gimimas, augimas, migravimas ir gyvenimo pabaiga menkai išstudijuoti. Iki 1986 metų mokslininkai buvo užregistravę vos 320 susidūrimų su bangininiais rykliais. Šiandien šis skaičius gerokai didesnis, šių šiltuose vandenyse, ties pusiauju, gyvenančių milžinų yra užregistruota 124 šalių teritoriniuose vandenyse. Tokį pagyvėjimą lėmė ypač išpopuliarėjęs nardymo turizmas.

Bradas Normanas prie bangininio ryklio 14 cm storio odos pritvirtina daviklius, jie registruoja gyvūno greitį ir panirimo gylį.

Būtent nardymo mėgėjai labiausiai padėjo įgyvendinti vieną iš genialių Brado Normano bangininių ryklių tyrinėjimo projektų. Susidūrus su bangininiu rykliu jūroje, pirmiausia į akis krenta jo ryškios baltos dėmės, jos primena žvaigždžių nusėtą dangų. Bradui Normanui kilo idėja šias dėmes panaudoti kaip tam tikrus pirštų atspaudus, leidžiančius tiksliai atpažinti kiekvieną individą. 1999 metais jis sukūrė duomenų bazę ECOCEAN, į ją bet kas gali įdėti savo padarytas bangininių ryklių nuotraukas. Ši duomenų bazė leidžia registruoti gyvūnų migravimą ir skaičių, nesikišant į jų gyvenimą. ECOCEAN bazėje šiuo metu yra daugiau nei 23 tūkst. nuotraukų su daugiau nei 1900 skirtingų individų, prie bazės kūrimo gali prisidėti tiek mokslininkai, tiek narai mėgėjai.

Biologams padeda ir kosmoso tyrinėtojai

ECOCEAN projektas smarkiai pasistūmėjo į priekį 2002 metais. Tuomet Bradas Normanas pradėjo dirbti su NASA kompiuterių programuotoju Jasonu Holmbergu ir astronomu Zavenu Arzoumanianu. Šie du kosmoso tyrinėtojai susistemino duomenis ir bazę automatizavo, taigi Bradui Normanui nebereikėjo pačiam sėdėti ir lyginti kiekvienos naujos nuotraukos su duomenų bazėje jau esančiomis, kad atpažintų bangininį ryklį. Tą patį algoritmą, pritaikytą žvaigždžių išsidėstymui tirti pagal „Hubble“ teleskopu darytas nuotraukas, biologas pritaikė ir rykliams atpažinti pagal tam tikrose kūno vietose esančias baltas dėmes. Narui atsiuntus nuotrauką, programa sulygina dėmių išsidėstymą su kitomis duomenų bazės nuotraukomis ir nustato, kuris iš 1900 registruotų individų užfiksuotas nuotraukoje.

Darbą palengvina dar ir tai, kad bangininiai rykliai yra dideli, taikūs ir dažnai laiką leidžia netoli jūros paviršiaus. Be to, jie itin lėti. Šie, regis, galingi milžinai plaukia vos 3–6 kilometrų per valandą greičiu, tai vieni iš didžiųjų jūros gyvūnų, nuo kurių žmogus spėja pabėgti. Vis dėlto 2009 metų balandį Bradas Normanas ir keturi jo kolegos atskleidė, kad bangininiai rykliai kartais būna ir ne tokie lėti. Prie 11 ryklių jie pritvirtino modernius daviklius, jie aštuonis kartus per sekundę registruoja greitį, pagreitį, kryptį, gylį ir uodegos judesius.

Bangininis ryklys išsižioja iki 30 kartų per minutę ir įsiurbtą vandenį spaudžia pro žiaunas, jomis surenkamas maistas.

Dugne šis milžinas virsta tikru velniu

Įdomu tai, kad sugretinus skirtingų tipų duomenis paaiškėjo, jog paniręs į gilius vandenis bangininis ryklys išlaisvina savo vidinę energiją. Smarkiais uodegos judesiais jis neria gilyn ir vėl iškyla, panėšėdamas veikiau į nardantį jūrinį paukštį nei į žuvį.

Tyrimų duomenys taip pat atskleidė, kad bangininis ryklys retkarčiais paneria į 1000–1500 metrų gylį. Nerdamas jis išsižioja iki 30 kartų per minutę, įsiurbia pilną burną vandens ir išspaudžia jį pro žiaunas, kurios atlieka filtro funkciją. Šiuo filtru pagauti didesni nei 2–3 mm gyvūnai praryjami.

Nėra žinoma, kaip greitai bangininiai rykliai užauga misdami ikrais, vėžiagyviais ir mažomis žuvytėmis, tačiau suaugę jie gali siekti nuo 12 iki 18 metrų. Biologai mano, kad jie išgyvena iki 60–100 metų. Kaip ir visa kita, kas susiję su bangininių ryklių gyvenimo ciklu, šie skaičiai remiasi daugiausia spėjimais. Pavyzdžiui, tai, kad jie yra gyvavedžiai, biologai nustatė tik 1995 metais. Reikia tikėtis, kad ECOCEAN duomenų bazė, nauji duomenys ir Brado Normano entuziazmas sumažins spėlionių ir suteiks konkrečių žinių apie šiuos švelnius jūrų pasaulio milžinus.